Mano maža ranča liko apleista
Nuo tada, kai išėjai, pasidarė labai liūdna, moterie
Jakalas, kuriame dalijomės meile, yra toks vienišas
Kadangi aš tavęs nebematau
Šešėlis, kurį davė apelsinmedis
Kur sėdėdavome ir kalbėdavomės apie meilę
Tavęs išėjus, jis pradėjo nykti
Ir išdžiūvo kaip mano širdis
Tu negrįši ir tavo atmintis
Seka mane, kad ir kur eičiau
Kankinuosi apsidairydamas, net laukai klausia, kada grįši
Ir aš nežinau, ką atsakyti
Nes nežinau, ar sugrįši, greičiausiai nebegrįši
30 laiškų, kuriuos išsiunčiau tau ir iš jų
Nerandu nei vieno atsakymo
Galbūt todėl, kad jų neskaitėte
Nes jie neteikia tau jokio pasitenkinimo
Tu negrįši ir tavo atmintis
Seka mane, kad ir kur eičiau
Kankinuosi apsidairydamas, net laukai klausia, kada grįši
Ir aš nežinau, ką atsakyti
Nes nežinau, ar sugrįši, greičiausiai nebegrįši
Ir aš nežinau, ką atsakyti, nes nežinau, ar sugrįši
Greičiausiai tu negrįši