Gilberto O'Sullivano „Vėl vienišas (natūraliai)“ – tai jaudinanti baladė, kuri gilinasi į nevilties ir vienatvės gelmes. 1972 m. išleista daina tapo pasauliniu hitu, dėl nuoširdžių ir nuoširdžių dainų žodžių susilaukusi publikos atgarsio. Švelnus O'Sullivan balsas ir švelni, melancholiška melodija sukuria niūrią atmosferą, kuri puikiai atspindi dainos emocinį svorį.
Dainos žodžiai „Vėl vienas (natūraliai)“ pasakoja istoriją apie žmogų, kuris kovoja su skausmu, kai lieka vienas. Pradinėse eilutėse vaizduojama scena, kurioje pasakotojas, atsistojęs prie altoriaus, mąsto apie savižudybę. Šie dramatiški vaizdai nustato dainos toną, išryškindami intensyvius apleistumo ir liūdesio jausmus. Užuomina į kopimą į bokštą ir mąstymą apie nušokimą yra nevilties metafora, kurią žmogus jaučia, kai visa viltis atrodo prarasta. Tada daina persikelia į pasakotojo praeities apmąstymą, įskaitant jo tėvo mirtį ir vėlesnę motinos mirtį, o tai sustiprina jo izoliacijos jausmą.
Visoje dainoje O'Sullivan paliečia meilės, praradimo ir abejojančio tikėjimo temas. Dievo paminėjimas ir pasakotojo kova sutaikant savo tikėjimą gailestinga dievybe su jo patiriamu skausmu rodo tikėjimo krizę. Tai įprastas žmogaus patyrimas ekstremalios nelaimės metu, kai žmogus ieško atsakymų ir paguodos, bet neranda. Kartojama eilutė „Vėl vienas, natūraliai“ yra persekiojantis refrenas, pabrėžiantis, kad po kiekvieno praradimo neišvengiama grįžti į vienatvės būseną. Ilgalaikis dainos patrauklumas slypi gebėjime išreikšti universalią žmogiškąją patirtį – jausmą, kad tamsiausiomis akimirkomis esi vienas – ir ji ir toliau yra jaudinanti žmogaus pažeidžiamumo išraiška.