Seafret „Atlantis“ – tai jaudinanti baladė, kuri gilinasi į emocinį žlugusių santykių sumaištį, naudojant legendinio nuskendusio miesto metaforą, iliustruojantį kadaise buvusio tvirto ryšio žlugimą. Didžiosios Britanijos muzikos duetas, žinomas dėl savo jausmingo istorijų pasakojimo ir folk-pop skambesio, atspindi širdgėlos ir kovos susitaikyti su meilės romano pabaiga esmę. Melancholiška dainos melodija papildo introspekcinius žodžius, sukurdama galingą netekties ir rezignacijos pasakojimą.
Įžanginės eilutės sukuria niūrią sceną su apleistais medžiais ir izoliacijos jausmu, užuomina į tuštumą, atsirandančią po atsiskyrimo. Nuoroda į „drebančią žemę“ rodo, kad santykiai buvo sukurti ant trapaus pagrindo, linkę žlugti dėl spaudimo. Kartojama frazė „Negaliu mūsų išgelbėti, mano Atlantida, mes krentam“ sukelia bejėgiškumo jausmą, nes kalbėtojas pripažįsta jų nesugebėjimą užkirsti kelią neišvengiamam žlugimui. Įvaizdis, kaip kurti tik tam, kad žlugtų, atspindi jų pastangų cikliškumą, kai kiekvienas bandymas išgelbėti santykius galiausiai veda į tolesnį sunaikinimą.
Visoje dainoje „širdies“ ir „galvos“ sąveika reiškia vidinį konfliktą, patiriamą išsiskyrimo metu, kai emocinis prisirišimas ir racionalus suvokimas prieštarauja. Dainos tekstai perteikia užbaigtumo ir priėmimo jausmą, nes kalbėtojas pripažįsta negrįžtamą žodžių ir veiksmų žalą. Seafret „Atlantis“ skamba visiems, kurie susidūrė su sunkiu sprendimu paleisti, nes pripažįsta, kad kai kurie dalykai, sugedę, negali būti pataisyti, panašiai kaip prarastas miestas, kurio niekada nepavyks atgauti iš jūros.