Elomaro Figueiros Melo „Cantiga do Estradar“ yra nuodugnus gyvenimo kelionės tyrinėjimas, kupinas išbandymų, vargų ir atpirkimo ieškojimo. Dainos žodžiai, parašyti kaimiška ir poetiška Brazilijos portugalų kalba, atspindi gilų atlikėjo ryšį su kaimo ir tradiciniais Brazilijos kultūros aspektais. Elomaras, žinomas dėl savo unikalaus liaudies ir klasikinės muzikos derinio, dažnai remiasi gamtos, dvasingumo ir žmonių kovos temomis, o „Cantiga do Estradar“ nėra išimtis.
Daina prasideda tuo, kad pasakotojas apmąsto septynerius klajonių metus, nepailsdamas įveikiant pasaulio kelius. Ši kelionė simbolizuoja žmogaus patirtį, paženklintą nuolatinio judėjimo ir prasmės ieškojimo. Pasakotojas kalba apie apsilankymą „septyniose karalystėse“ ir ištvermę „septynias nuodų antpirščius“, o tai gali būti interpretuojama kaip įvairūs gyvenimo iššūkiai ir kančios. Nepaisant šių sunkumų, pasakotojas išlieka atsparus, prisipažįsta kaip „kančios brolis“ ir mokosi iš kelio bei vėjo, kurie yra jo mokytojai.
Dainos eigoje pasakotojas prisimena žiaurius išgyvenimus ir „pasmerktųjų legioną“, su kuriuo susidūrė, simbolizuojantį pasaulyje plačiai paplitusią nežinojimą ir kančias. Grandinių ir tamsos vaizdiniai išryškina slegiantį šių išgyvenimų pobūdį. Tačiau įvyksta lūžis, kai pasakotojas kalba apie grįžimą namo po ilgo nebuvimo, Jėzaus išgelbėtą iš nevilties gelmių. Šis atpirkimo lankas yra pagrindinė dainos dalis, pabrėžianti perkeičiančią tikėjimo galią ir geresnės ateities viltį.
Paskutinėse eilutėse pasakotojas apmąsto kelionės pamokas, pasisakydamas už tyrą, užuojautą ir atlaidų gyvenimą. Daina baigiama dieviškojo teisingumo vizija ir pažadu sugrįžti „Piedoso“, gailestingojo ir teisingo Dievo, kuris atneš taiką ir teisumą smurto ir apgaulės kamuojamam pasauliui. „Cantiga do Estradar“ yra galinga meditacija apie žmogaus būseną, kovą už atpirkimą ir ilgalaikę viltį dėl dieviško įsikišimo ir galutinio išganymo.
Vasaros gerų vaikų žodžiai