Naktį, kai mėnulis šviečia taip ryškiai
Kodėl šią naktį jaučiuosi tokia vieniša?
Ar aušros vėjas stebuklingas?
Ant lango kabo žvaigždėta naktis
Vartantis ryškioje šviesoje diena ištrūksta
Šioje nepaaiškinamoje vienatvėje
Tu, kuris niekada neatėjai
Gausiai žydinčiose klajonėse
Svaigu, kas nors prašau mane apkabinti
nezinau
Ką daryti
Net jei priverčiu nusišypsoti
romantiškos žmogžudystės dainos
Naktį, kai mėnulis šviečia taip ryškiai
Kas šauks, kad uždengtų tą šviesą?
Kai baigiasi naktis ir ateina diena
Priimk šiltą šviesą, šviečiančią žemyn
Adata šieno kupetoje, surask mane
Nesu vieniša, bet viskas per šalta
Jei ta šviesa pasieks mane
Ištirpinkite sustingusią tuštumą
Taip, aš stengiausi pasislėpti nuo viso sielvarto ir skausmo
Bet aš mažai žinojau, kad išprotėsiu
Saulė visada bus šalia, laukdama po lietaus
Užmerkiu akis, žiūrėsiu į saulės šviesą ir nusišypsosiu
juodojo balandžio reikšmė
nezinau
Ką daryti
Net jei priverčiu nusišypsoti
Naktį, kai mėnulis šviečia taip ryškiai
Kas šauks, kad uždengtų tą šviesą?
Kai baigiasi naktis ir ateina diena
Priimk šiltą šviesą, šviečiančią žemyn
Aš nebegaliu, ką turėčiau daryti?
(Ką turėčiau daryti? Ką turėčiau daryti?)
Šiandien apsimesk, kad nežinai
Taigi, uždenkite mane dabar
Uždenk mane dabar
savaitės vienos iš mergaičių žodžiai
Naktį, kai mėnulis šviečia taip ryškiai (oi)
Kas šauks, kad uždengtų tą šviesą?
Kai baigiasi naktis ir ateina diena (o, ne, ne)
Priimk šiltą šviesą, šviečiančią žemyn