Mitskio „Pirmoji meilė / vėlyvas pavasaris“ yra aštrus emocinio pažeidžiamumo ir meilės bei nepriklausomybės sudėtingumo tyrinėjimas. Dainos žodžiai perteikia gilų ilgesį ir prieštaravimą, atlikėjui grumstant su intymumo troškimu ir jo pasekmių baime. Mitskio muzika dažnai gilinasi į tapatybės, emocijų ir žmogiškosios patirties temas, ir ši daina nėra išimtis, demonstruojanti jos gebėjimą artikuliuoti pasiklydusio ir priblokšto jausmo niuansus.
Pirmosios dainos eilutės suteikia melancholišką atspalvį: „juodoji lango skylė“ rodo tuštumą arba jos nebuvimą, o „naktinis vėjelis“ neša „kažką saldaus, persikų medį“, sukeldamas ilgesio ir nepasiekiamo troškimo jausmą. Frazė „Laukinės moterys nemėgsta bliuzo“ yra ypač ryški, nes ji sugretina laisvos dvasios, neprijaukintos moters idėją su pažeidžiamumu to, kuris „verkia kaip aukštas vaikas“. Šis oksimoronas užfiksuoja vidinį konfliktą tarp noro pasirodyti stipriam ir natūralaus žmogaus poreikio išreikšti liūdesį.
Dainos chore prašoma atstumo, o Mitski prašo palikti ramybėje, nes jaučiasi uždususi dėl savo emocijų intensyvumo („Aš negaliu kvėpuoti“). Japoniška frazė „mune ga hachikire-sōde“ reiškia „mano širdis tarsi plyš“, pabrėžiant jos emocinės būsenos fizinį poveikį. Vaizdai, kaip stovėti ant atbrailos, rodo, kad esate ant slenksčio, kai priimate gyvenimą keičiantį sprendimą, skatinamą mylimo žmogaus žodžių. Pakartotinis prašymas „Nepasakyk man, kad galėčiau lįsti atgal“ atskleidžia giliai įsišaknijusią pažeidžiamumo baimę ir norą trauktis į saugią vietą, net jei tai reiškia paaukoti meilės ir ryšio potencialą.