LOMIIEL daina „HAY LUPITA“ pasineria į flirtuojančią ir viliojančią atmosferą, naudojant šnekamąją ir tiesioginę kalbą, atspindinčią pasakotojo ir Lupitos traukos žaidimą. Nuolat kartojamos frazės, tokios kaip „dame cinturita“, rodo šokį ar fizinį požiūrį, kuris yra žaismingas ir provokuojantis. Dainos tekstai žaidžia su pagundos ir troškimo idėja, kur Lupita vaizduojama kaip troškimo objektas, kurį pasakotojas atkakliai ir su išdykimo užuomina bando įtikinti.
Tokių posakių kaip „órale, güey“ vartojimas suteikia specifinio kultūrinio skonio, nurodant lotynišką kontekstą, kuriame susimaišo flirtas ir vietinis slengas. Šios išraiškos ne tik suteikia dainai autentiškumo ir vietos spalvų, bet ir sukuria dainos pasakojimo veikėjų asmenybes, parodydamos vaidmenų žaidimą, kuriame tiek pasakotojas, tiek Lupita mėgaujasi šiuo drąsiu ir šiek tiek transgresyviu mainais.
Muzikiniu požiūriu „HAY LUPITA“ apima dembow – lotynų ritmą, kuris papildo šokio ir gundymo temas. Paminėdamas save dainoje, LOMIIEL ne tik įsitvirtina kaip kūrėjas, bet ir atsiduria muzikinės patirties centre, kviesdamas klausytojus pajusti jo prodiusuojamą ir dainuojamą energiją ir ritmą. Šis savireferencinis požiūris sustiprina ryšį tarp atlikėjo ir jo publikos, todėl daina tampa asmeniškesne ir gyvybingesne patirtimi.