Jacko Stauberio „Oh Klahoma“ pristato savo muzikiniam stiliui būdingą keistą ir mįslingą garso peizažą, kuriame indie pop elementai dažnai susilieja su lo-fi ir eksperimentiniais garsais. Atrodo, kad dainos „Oh Klahoma“ tekstai gilinasi į emocinio pažeidžiamumo ir kitų emocinės naštos nešiotimo sunkumus.
Pradžios eilutės: „Nustatyti fazerius, kad jie pūtų / kas jus sukrėtė?“ pasiūlyti akistatą su negatyvumu ir emociniu nuosmukiu. Frazė „laipsniškai pūvantys asmenys“ galėtų būti metafora, nurodanti mąstyseną į destruktyvų režimą, galbūt kaip gynybos nuo nelaimės mechanizmą. Daina ir toliau tyrinėja emocinio bagažo idėją su refrenu „Ašaros krenta vakarėlyje / Liūdniausias mažylis kambaryje“. Šis vaizdas piešia vaizdą apie žmogų, kurį apima liūdesys net tokioje aplinkoje, kuri paprastai asocijuojasi su džiaugsmu ir švente. „Baimės, pasakyk man baimes, nepradėk manęs“ kartojimas reiškia nenorą įsitraukti į šias giliai įsišaknijusias baimes, tarsi jų pripažinimas gali sukelti žlugimą.
Choras „Už kiekvieną tavo išgąsdinimą gaunu šiek tiek žilų plaukų“ metaforiškai rodo, kad kitų baimių ir rūpesčių įsisavinimas fiziškai ir emociškai sendina pasakotoją. Eilutes „Tie neskirti lenkti“ galima interpretuoti kaip priminimą, kad yra ribos, kiek galima įveikti, kol jos nenutrūksta. Paslaptingas ir pasikartojantis dainos pobūdis kartu su išskirtiniu Stauberio vokalu sukuria savistabos ir melancholijos atmosferą, kviečiančią klausytojus susimąstyti apie savo emocinį atsparumą ir kitų emocijų įtaką jų gerovei.