Tomo Rosenthalio daina „Lights Are On“ yra nepaprastai graži daina, kuri gilinasi į vienatvės, apleistumo ir prasmės ieškojimo temas. Įžanginė eilutė „Dievas mane iškėlė“ iš karto suteikia nusivylimo ir apleisto jausmo, galbūt užsimindama apie tikėjimo krizę arba egzistencinių abejonių akimirką. Pasikartojanti frazė „Šviesa dega, bet niekieno nėra namuose“ sukelia įvaizdį apie vietą, kuri turėtų būti pripildyta gyvybės ir šilumos, bet yra tuščia ir kurioje nėra buvimo, o tai rodo, kad išorinė išvaizda ir vidinė tikrovė yra atitrūkusi.
Dainų tekstuose ne kartą pabrėžiama: „Nėra tokios meilės, kaip mūsų meilė“, kurią būtų galima interpretuoti kaip brangų praeities santykių prisiminimą arba idealizuotą meilę, prie kurios kalbėtojas laikosi savo vienatvėje. Šis refrenas yra ryškus kontrastas tuštumai, siūlomai kitur dainoje, pabrėžiant to gilaus ryšio nebuvimą dabartyje. Dainos minimalistinis požiūris su paprastais, bet įtaigiais žodžiais leidžia klausytojams projektuoti savo praradimo ir ilgesio išgyvenimus į muziką, todėl tai yra labai asmeniškas ir atspindintis kūrinys.
Prašymas „Pastatyk mums duris ir ilsėkis čia su manimi“ gali būti vertinamas kaip draugystės prašymas ir grįžimas į laikus, kai buvo meilė. Tai kvietimas atkurti tai, kas buvo prarasta, ir kartu rasti paguodą. Švelni dainos melodija ir švelnus Rosenthalio vokalas sustiprina introspekcinę ir melancholišką nuotaiką, kviesdama klausytoją susimąstyti apie meilės sudėtingumą ir jos nebuvimo skausmą. „Lights Are On“ – tai poetinis žmogaus būklės tyrinėjimas, paliečiantis visuotinį ryšio poreikį ir persekiojančią jo praradimo tikrovę.