Neilo Diamondo „Meilė ant uolų“ yra aštri baladė, kuri gilina į nusivylimo ir skausmo jausmus, kylančius dėl nesėkmingų santykių. Pats dainos pavadinimas yra žodžių žaismas, sufleruojantis ir ant ledo patiektą gėrimą, ir santykius, kurie užklupo grubią vietą. Dainos tekstai kalba apie universalų širdies skausmo išgyvenimą, naudojant baro scenos metaforą, išreikšti pasakotojo emocinę būseną.
Įžanginės eilutės nustato dainos toną, o pasakotojas paprašė atsigerti, kad palydėtų jo liūdnas pasakas. Gėrimo įpylimas simbolizuoja poreikį nuslopinti jo patiriamos emocinės suirutės skausmą. „Bliuzo dainavimo“ paminėjimas užsimena apie muzikos žanrą, žinomą kaip sielvarto ir sunkumų išreiškimą, dar labiau pabrėžiant jo liūdesio gilumą. Daina atspindi meilės pažadus ir sielą gniuždančią tikrovę, kai tie pažadai sulaužomi, ir pasakotojui lieka tik prisiminimai apie geresnius laikus.
Choras išryškina tokių santykių cikliškumą, kai pradinis noras ir poreikis užleidžia vietą kito žmogaus priėmimui kaip savaime suprantamam dalykui. Audros metafora reiškia audringas emocijas ir suvokimą, kad norint rasti ramybę, reikia palikti situaciją. Pakartotinė eilutė „Mes visi žinome dainą“ rodo bendrą šio širdies skausmo supratimą, o tai rodo, kad tokie išgyvenimai yra dažni ir galbūt net tikėtini meilės kelionėje. Galiausiai, dainoje užfiksuotas meilės laužytojo išgyvenusio žmogaus atsistatydinimas, skausmo pripažinimas, ieškant paguodos paprasčiausiai pasidalydamas savo istorija.