Maná daina „Mariposa Traicionera“, kurioje groja Alejandro Fernández, yra jaudinanti daina, kurioje naudojama drugelio metafora, apibūdinanti trumpalaikę ir neištikimą meilę. Dainos tekstai piešia vaizdą apie žmogų, kuris tarsi drugelis laksto iš vienų santykių į kitus, niekada nenusistovėdamas ir palikdamas širdgėlos pėdsaką. Pagrindinis veikėjas lygina save su pele, patekusia į spąstus, parodydamas, kad yra bejėgiškai įsimylėjęs ir negali ištrūkti iš šio „klastingo drugelio“ emocinės gniaužtų.
Dainos choras „Mariposa traicionera, todo se lo lleva el viento“ rodo, kad šio neištikimo meilužio keliami prisiminimai ir skausmas yra trumpalaikiai kaip drugelis, nuneštas vėjo. Pasikartojančios eilutės „Ay, mariposa de amor, mi mariposa de amor“ išreiškia gilų praradimo ir ilgesio jausmą, nes pagrindinis veikėjas pripažįsta, kad meilė, kurią kažkada turėjo, nebegrįš. Vaizdai, kaip drugelis skraido arti saulės, kad jaustų skausmą, yra nuoroda į Ikaro mitą, įspėjantį apie pavojų skrendant per aukštai arba priartėjus prie kažko, kas galiausiai gali pakenkti.
Dainos emocinį gylį dar labiau sustiprina roko ir lotynų ritmų sintezė, būdinga Maná muzikiniam stiliui. Bendradarbiavimas su Alejandro Fernándezu prideda tradicinio meksikietiško garso sluoksnį į takelį, pabrėžiant kultūrines pasakojimo šaknis. „Mariposa Traicionera“ yra ne tik asmeninio širdies skausmo istorija, bet ir meilės prigimties bei išdavystės skausmo apmąstymas.