Ivano Cornejo „Me Hiciste Un Loco“ yra jaudinanti baladė, kuri gilinasi į širdgėlą ir kovą su meilės praradimu. Dainos pavadinimas, išvertus į „Tu mane išprotėjai“, sukuria pagrindą pasakojimui apie emocinę sumaištį ir beviltiškus bandymus numalšinti skausmą. Dainos tekstai piešia ryškų vaizdą apie žmogų, kuris naudojasi alkoholiu kaip priemone pamiršti buvusį meilužį, tačiau pastebi, kad su kiekvienu gėrimu prisiminimai tik stiprėja.
Pakartotinis „botų“ paminėjimas, kuris gali reikšti butelius ar gėrimus, simbolizuoja didėjantį dainininko apsvaigimą ir stiprėjančias emocijas. Druskos, čili ir citrinos vaizdai, tradiciškai naudojami kartu su gėrimais, yra aštraus ir geliančio širdies skausmo metafora. Neapdoroti ir išraiškingi Cornejo dainų tekstai perteikia emociškai išsekusio jausmą, lyginant save su bedvase būtybe, klaidžiojančia ieškant mylimo žmogaus. Dainoje užfiksuota nevilties esmė ir bergždžia viltis, kad gėrimas gali palengvinti kančias, tik suvokiant, kad tai dar labiau padidina vienatvę ir ilgesį.
Dainos melancholišką toną dar labiau pabrėžia atlikėjo vokalo perteikimas ir minimalistinė instrumentuotė, leidžianti žodžių svoriui susitaikyti su klausytoju. Ivanas Cornejo, žinomas dėl savo jausmingo pasakojimo per muziką, įsilieja į universalią meilės ir praradimo temą, todėl „Me Hiciste Un Loco“ yra tinkamas himnas kiekvienam, patyrusiam sudaužytos širdies skausmus. Dainos pasakojimo lankas – nuo pirmųjų bandymų pabėgti nuo skausmo iki galutinio savo emocinės būsenos priėmimo – atspindi kelionę, į kurią daugelis gali įsijausti.