Mitskio „My Love Mine All Mine“ yra jaudinantis tyrinėjimas apie meilę, mirtingumą ir troškimą, kad žmogaus esmė išliktų ne tik fiziškai. Dainos žodžiai – švelnus pokalbis su mėnuliu, pastovumo simboliu ir tyliu žmogaus būklės stebėtoju. Mitskio dangiškųjų vaizdų naudojimas rodo, kad jis trokšta kažko amžino ir nekintančio, o tai ryškus kontrastas trumpalaikei gyvybės Žemėje prigimtiui.
Pasikartojanti frazė „mano meilė yra mano, visa mano“ pabrėžia nuosavybės jausmą ir pasididžiavimą gebėjimu mylėti. Tai pareiškimas, kad nors materialinis turtas ir žemiškas statusas yra trumpalaikiai, gebėjimas mylėti yra neatskiriama savęs dalis, kurios negalima atimti. Šį jausmą dar labiau pabrėžia eilutės „Niekas pasaulyje man nepriklauso / Bet mano meilė, mano, visa mano, visa mano“. Mitskis tvirtina, kad meilė yra vienintelis tikras turtas, kurį žmogus turi, ir tai yra visiškai asmeninis ir be išorinių pretenzijų.
Daina taip pat paliečia palikimo idėją ir tai, kaip meilė gali būti švyturiu tiems, kuriuos paliekame. Prašymas, kad mėnulis nušviestų jos širdį jos „kūdikiui čia, žemėje“, jai išvykus, yra metafora, nurodanti, kad jos meilė ir toliau apšviestų ir vadovautų žmogaus, kurį ji brangina, gyvenimui. Mitskio lyrinis meistriškumas slypi jos gebėjime paprastai ir gražiai perteikti gilias emocines tiesas, o „My Love Mine All Mine“ liudija jos, kaip dainų autorės, įgūdžius, įkūnijantį visuotinį žmogaus troškimą mylėti ir būti prisimintam.