DPR IAN daina „Peanut Butter & Tears“ yra daina, apimanti emocijų ir išgyvenimų gobeleną, ryškiais vaizdais ir metaforomis nupiešdama gyvenimo sudėtingumo vaizdą. Įžanginės eilutės sukuria nerūpestingo pasitraukimo sceną su „Sekmadienio ryto karaoke“, tačiau greitai tai sugretina su aplaidumo ir neatsakingumo jausmu, nes sąskaitos pamirštamos ant viryklės. Šis dvilypumas rodo gyvenimą, nugyventą ant ribos, kur džiaugsmo akimirkas užgožia pagrindinės problemos.
Pasikartojantis motyvas „mano dantis svyra metų metus“ simbolizuoja nuolatinę problemą ar diskomfortą, kurio pagrindinis veikėjas nepaisė arba negalėjo išspręsti, panašiai kaip žemės riešutų sviestas, prilipęs prie burnos stogo. „Tavo ašarų“ paminėjimas kartu su tuo rodo, kad santykiai yra įtempti dėl veikėjo veiksmų ar neveikimo, nes jie pripažįsta, kad negali suvaldyti savo baimių. Dainos choras su blizgučiais ir oda sukelia transformacijos ir išsilaisvinimo jausmą, galbūt nuo visuomenės lūkesčių suvaržymų ar asmeninių kliūčių. Panašu, kad pagrindinis veikėjas randa paguodą šioje transformacijoje, net jei ji trumpalaikė ar paviršutiniška.
Daina taip pat paliečia tapatybės ir suvokimo temas. Eilutės „Draugai man sako, kad atrodau tokia mirusi“ ir „Aš taip draugiškai susidraugauju su nepažįstamais žmonėmis“ rodo atotrūkį tarp to, kaip kiti mato pagrindinį veikėją, ir to, kaip jie jaučiasi viduje. Virtimas iš nepažįstamo žmogaus į „prarastą meilužį“ rodo savęs atradimo kelionę ir norą atkurti ryšį su kuo nors ar kažkuo iš praeities. Apskritai „Žemės riešutų sviestas ir ašaros“ yra atspindintis kūrinys, gilinantis į žmogaus būseną, tyrinėjantis įtampą tarp veidų, kuriuos rodome pasauliui, ir suirutės, slypinčios po juo.