Daina „Petras“ atsiskleidžia kaip elegija į nekaltybės praradimą ir neištesėtų jaunatviškų pažadų sudėtingumą. Melancholiška melodija ir introspekciniais žodžiais dainoje vaizduojamas intymus dialogas su Petru – simboliška figūra, reprezentuojančia ir konkretų asmenį, ir prarastą praeities idealizmą. Pasakojimas giliai rezonuoja su literatūros klasika „Peteriu Penu“, ypač skausminga „Peter Losing Wendy“ tikrove, paryškinta Taylor Swift dainoje „kardiganas“ iš albumo „folklore“. Šiame kontekste Petras simbolizuoja amžiną jaunystę, o Vendė – brendimo neišvengiamybę.
Linija „Spintose kaip kedras, saugota nuo tada, kai dar buvome vaikai“ rodo norą išsaugoti nesugadintus prisiminimus, saugomus kaip relikvijas kedro spintoje, sukeldama gryną vaikystės dienų nostalgiją. Šioje metaforiškoje erdvėje yra ne tik drabužiai, bet ir paprastesnio laiko fragmentai, prieš tai sutepti augimo sudėtingumo ir lūkesčių.
Choras „Tu sakei, kad užaugsi / tada ateisi manęs surasti“, atskleidžia pažadą, duotą nekaltai, galbūt pažadą, kurio Petras niekada neketino sulaužyti, bet kurio neįmanoma laikytis suaugusiųjų gyvenimo realijų. Šis kartojimas turi beveik tragišką savybę, atspindinčią pasakotojos skausmą ir nusivylimą, kai ji susiduria su tiesa, kad vaikystės pažadus dažnai užgožia suaugusiųjų pareigos ir pasirinkimai.
Dainos esmė – netekties išraiška ir bandymas susitaikyti su praeitimi. „Ir aš nenorėjau nusileisti / maniau, kad kol kas tai tik atsisveikinimas“ paliečia nenorą susitaikyti su eros pabaiga; slypi viltis, kad atsisveikinimas yra laikinas, tik tarpas prieš žadėtą susitikimą. Tačiau šią viltį nuspalvina liūdesys, nes pasakotojas pamažu suvokia, kad jos jaunystės Petras negali įvykdyti vaikystės paprastume duotų pažadų.
Nuoroda į „Peteris praranda Vendę“ yra ypač aštri, nes ji apima konflikto tarp noro likti jaunystės Niekada šalyje ir susidūrimo su augimo realybe esmę. Dainos kontekste Piteris reprezentuoja ne tik pažodinę figūrą, kuri pažadėjo sugrįžti, bet ir pasakotojo dalį, kuri žūtbūt nori tikėti šiuo pažadu, nors žino, kad realybė neišvengiamai sudėtingesnė ir dažnai nuvilianti.
„Kardigano“ pasakojimas rodo, kad Wendy (Betty) yra ta, kuri galiausiai palieka Piterį (Džeimsą), simbolizuojantį jos sprendimą subręsti ir palikti Peterio atstovaujamą nebrandumą. Čia situacija yra atvirkštinė; tai Petras išvyksta, palikdamas pasakotoją laukti. Tai gali būti interpretuojama kaip tikrovės pripažinimas, kad dažnai jaunystės pažadai neišsipildo, nes žmonės keičiasi, auga ir eina skirtingais keliais. Petro pasitraukimas simbolizuoja jaunatviško idealizmo praradimą ir griežtą tiesą, kad ne visi pažadai gali būti ištesėti, kai patenkame į suaugusiųjų gyvenimo sudėtingumą.
Dainos pabaiga, kurioje pasakotojas apmąsto laukimą ir galimą Petro dingimo priėmimą („Bet moteris, sėdinti prie lango, užgesino šviesą“), simbolizuoja lemiamą brendimo akimirką. Ji užgesina šviesą tiek tiesiogine, tiek metaforine prasme, reikšdama laukimo pabaigą ir naujo savęs priėmimo bei pripažinimo etapo pradžią, kad kai kurie pažadai, kad ir kokie gilūs ir nuoširdūs, gali niekada neišsipildyti.
„Petras“ – tai melancholiška augimo meditacija, susipynusi su netekties skausmu ir tragišku jaunatviškų vilčių grožiu. Daina ne tik tyrinėja pažadų žlugimą, bet ir pripažinimą, kad brendimo procesas apima mokymąsi gyventi su nusivylimų randais ir vis dėlto rasti drąsos judėti pirmyn.