Ethel Cain „Ptolemaea“ yra persekiojantis paveldimų traumų, kančių ir smurto cikliškumo tyrinėjimas. Dainos žodžiai gilinasi į kraujo, skausmo ir neišvengiamų praeities nuodėmių gniaužtų temas. Pasikartojančios eilutės „Myliu tave, myliu tave, myliu tave“ sugretina tamsesnius vaizdus ir sukuria šiurpinantį kontrastą, pabrėžiantį meilės, susipynusios su kančia, sudėtingumą. Kraujo ir ugnies paminėjimas sukelia ritualinės aukos jausmą, užuomina apie gilesnę, beveik mitologinę kovą pasakotojo psichikoje.
Dainos pasakojimo balsas keičiasi tarp asmeninio kančios ir platesnio, beveik pranašiško tono. Tokios eilutės kaip „Vilkas kenčia, ropoja prie tavęs“ ir „Aš esu meilės įniršio veidas“ rodo transformaciją arba turėjimą, kai pasakotojas įkūnija kolektyvinį jų giminės skausmą. Nuorodos į „Kaino dukteris“ ir „kekščios motinas“ asmeninę kančią susieja su bibliniu kontekstu, remiasi Kaino ir Abelio istorija bei kartos prakeiksmų idėja. Šis ryšys su senoviniais tekstais prideda dainai nesenstingumo sluoksnį, o tai rodo, kad vaizduojamos kovos yra tokios pat senos kaip ir pati žmonija.
Paskutinės dainos eilutės suteikia neišvengiamumo ir rezignacijos jausmą. Pasakotojas pripažįsta savo, kaip aukos ir nusikaltėlio, vaidmenį, patenka į ratą, kurio negali pabėgti. Vaizdas apie „keltą, kuris daugiau niekada nepajudės“ simbolizuoja amžiną nežinią, kai veikėjai yra įstrigę dėl savo praeities veiksmų ir savo protėvių nuodėmių. Daina baigiasi persekiojančia neišvengiamybe, pasakotojui susitaikius su jų likimu ir begaliniu kankintojo siekimu. „Ptolemaea“ yra galinga meditacija apie neišvengiamą paveldimos traumos prigimtį ir būdus, kuriais ji formuoja mūsų tapatybę ir likimus.