„Pearl Jam“ dar kartą demonstruoja savo sugebėjimą kurti nuoširdžius ir emocingus tekstus, naudojant galingus ir žavius ritmus, kaip „Scared Of Fear“, aštuonioliktojo albumo „Dark Matter“, išleisto 2024 m., įžanginėje dainoje. Dainos įžanginės eilutės atskleisti pasakotojo tiesos baimę: mes nieko gyvenime nekontroliuojame, nors kartais mėgstame tikėti, kad tai darome („Mes visi mėgstame kontrolę, aš pasiduodu tau, brangioji“). Tai iškelia klausimų apie galimas klaidas ir jausmą, kad jis nesiderina su mylimu žmogumi, tačiau vargu ar į šiuos klausimus bus aiškus ir absoliutus atsakymas.
Choras taip pat kelia abejonių: net jei pasakotojas mano, kad jo mylimasis elgiasi taip, kad įskaudintų save ir pasakotoją, kaip kad „manau, kad žaloji save vien tam, kad įskaudintum mane“, kiek tai tiesa? Ar šie veiksmai gali būti vidinio konflikto, kovos tarp baimių ir pažeidžiamumo rezultatas? Šioje eilutėje taip pat pristatomas senas poros gyvenimas: jie palaikė laimingus santykius, jų filmo žvaigždės, bet tada viskas pasikeičia, o jų partneris pasitraukia („Aplink mano galvą, tarsi tu niekada neišėjai“).
Iš šių klausimų aišku, kad pasakotojas nėra tikras, kas buvo atsakingas už jų santykių pasikeitimą. Tačiau būnant žmogumi, o kartais ir didžiuojantis, sunku pripažinti pralaimėjimą ar atsisakyti to, ko norime. Pasakotojas, jausdamas tą patį, blaškosi tarp noro, kad santykiai veiktų („O, leisk man kristi po tavo kojomis“) ir keisti savo klaidas, kaip matyti iš eilutės „Kodėl turiu būti priverstas pripažinti pralaimėjimą?
Choras dar kartą sugrąžina laimingesnių laikų nostalgiją, kai pora kartu juokėsi, dainavo ir šoko, kontrastuodami su dabartine skausmo ir nesusipratimo realybe. Šis dvilypumas tarp laimingos praeities ir skaudžios dabarties yra galinga metafora apie žmonių santykių trapumą ir tai, kaip jie laikui bėgant gali pablogėti, kartais išslysta pro pirštus mums net nesuvokiant, kad situacija tampa netvari vienai ar abiem pusėms.
Galiausiai, balsai pasakotojo galvoje nuolat simbolizuoja psichinę ir emocinę sumaištį, su kuria jie susiduria. Jie stebisi, ar prarado draugą ar partnerį, ir klausia, kuo jie tapo. Atrodo, nebėra laiko taisyti, kas sugedo, ir šie balsai vis garsėja, nors pasakotojas nenori pasiduoti ir susidurti su realybe, kad mylimasis negrįžta. Šios eilutės parodo kovą su baime prarasti mylimą žmogų ir bandymą išlaikyti viltį gyvą, net ir skausmo bei netikrumo akivaizdoje, o tai ne visada yra geriausias kelias.