Daina „Metų laikai“ bangomis į žemę yra aštrus atspindys apie nelaimingą meilę ir laiko tėkmę. Dainos žodžiai perteikia gilų ilgesio jausmą ir skausmą, kai negali būti su mylimu žmogumi. Menininkas naudoja metų laikų metaforą, iliustruodamas gyvenimo ir meilės cikliškumą, teigdamas, kad kaip keičiasi metų laikai, keičiasi ir mūsų santykių aplinkybės.
Įžanginės eilutės „Aš negaliu būti tavo meile / Žiūrėk, dabar tau tai per nereikšminga“ suteikia toną pasakojimui apie meilę, kuri suvokiama kaip neadekvati. Kalbėtojas mano, kad meilės nepakanka jų meilės objektui, o gal ne pats laikas jų meilei klestėti. Tai dar labiau pabrėžia griūvančio gyvenimo vaizdiniai ir išnykimo apmąstymai, bylojantys apie neviltį ir izoliaciją, galinčią lydėti nelaimingą meilę. Pakartotinis noras „visą laiką melstis už tave“ ir „atiduoti tau visą savo gyvenimą, savo sezonus“ pabrėžia nesavanaudišką atsidavimą, pasiryžimą aukoti viską, nepaisant asmeninių išlaidų.
Paskutinėje dainos dalyje pristatoma pokyčių ir priėmimo tema. Nuvytantys ir ataugantys lapai simbolizuoja augimo ir irimo ciklus, lygiagrečiai gyvenimo ir meilės pakilimus ir nuosmukius. Eilutė „Tu nuėjai toli“ rodo susitaikymą su atstumu tarp kalbėtojo ir jų meilės, o „Aš stumsiu ramunes“ yra ryškus priminimas apie mirtingumą ir ribotą gyvenimo prigimtį. Nepaisant melancholiško atspalvio, jaučiamas ramybės jausmas priimant pokyčius ir įsipareigojant mylėti iš tolo. „Šalia jūsų, aš būsiu tavo metų laikai“ reiškia dvasinį ar emocinį buvimą, kuris išlieka laikui bėgant, panašiai kaip nuolat kintantis, bet nuolatinis sezonų ciklas.