Neilo Youngo „Cukraus kalnas“ yra aštrus apmąstymas apie karčiai saldų augimo prigimtį ir neišvengiamą laiko tėkmę. Daina piešia ryškų idiliškos vietos, vadinamos Cukraus kalnu, paveikslą, pripildytą nekaltumo ir vaikystės džiaugsmo. „Loejų ir spalvotų balionų“ vaizdai sukelia nerūpestingą mugės atmosferą – vietą, kurioje gausu paprastų gyvenimo malonumų. Tačiau refrenas „Cukraus kalne negali būti dvidešimties“ yra ryškus priminimas, kad šis gyvenimo etapas yra trumpalaikis ir galiausiai jį reikia palikti.
Dainos tekstai gilinasi į konkrečias akimirkas, kurios apima jaunystės esmę, pavyzdžiui, mėgavimasis saldainių siūlu su šeima, pirmos cigaretės jaudulys ir nekaltas jaudulys dėl slaptos merginos užrašo. Šios vinjetės yra universali patirtis, su kuria gali susitaikyti daugelis klausytojų, todėl daina tampa nostalgiška kelione į atminties juostą. Eilute „Ar nejuokinga, kaip jautiesi, kai sužinai“, kad tai tikra? fiksuoja suvokimo akimirką, kad vaikystė baigėsi ir pradeda ryškėti suaugusiųjų gyvenimo sudėtingumai.
Neilo Youngo muzikinis stilius, pasižymintis folk-roko elementais ir introspektyviais žodžiais, suteikia dainos temai gilumo. Švelni melodija ir jausmingas Youngo balsas sustiprina ilgesio ir melancholijos jausmą, kuris persmelkia dainą. „Cukraus kalnas“ yra ne tik raudos dėl prarastos jaunystės, bet ir mus formuojančių prisiminimų šventė. Tai yra priminimas, kad reikia branginti trumpalaikes džiaugsmo ir nekaltumo akimirkas, net kai įžengiame į suaugusiųjų sudėtingumą.