„Shinedown“ knygoje „Buvimo žmogumi požymis“ gilinasi į žmogaus patirties sudėtingumą ir ypatumus. Daina pradedama nostalgiška nuoroda į „Mis lapkričio lietų“, žadinančią grožio ir keistumo jausmą. Tai nustato pasakojimo toną, apimantį netradicinį ir netobulą. Dainos tekstai piešia vaizdą apie žmogų, kuris jaučiasi ne vietoje, dažnai atsidūręs situacijose, kuriose jie nepriklauso, o tai simbolizuoja liepsnojantis namas be signalizacijos ir tirpstančios sienos. Šie vaizdai fiksuoja chaosą ir nenuspėjamumą, kuris dažnai lydi žmogaus gyvenimą.
Choras pabrėžia jausmą, kad esi pašalinis žmogus, kuris niekada nebuvo mėgstamiausias ir yra pakviestas į „beprotų balių“. Šis metaforinis rutulys reprezentuoja kolektyvinę patirtį tų, kurie jaučiasi kitokie ar atskirti. Daina nuramina klausytojus, kad šie nepatogumo ir dezorientacijos jausmai yra tik žmogaus buvimo simptomai. Pripažindamas šią bendrą patirtį, Shinedown sukuria solidarumo ir supratimo jausmą tarp tų, kurie jaučiasi ne savo vietoje.
Dainos tiltelis supažindina su mintimi „išpakuoti savo bagažą“ ir paslėpti jį palėpėje – tai metafora, skirta susidoroti su praeities traumomis ir neišspręstais klausimais. Nepaisant šių pastangų, nepažįstamumo jausmas išlieka, o tai pabrėžia nuolatinę kovą ieškant priklausymo jausmo. Kartojama eilutė „Mes visi tik praplaukiame, kvailių laivo keleiviai“ primena, kad visi keliauja ta pačia chaotiška kelione. Ši bendra kelionė pabrėžia žmogiškosios patirties universalumą, todėl daina yra aštrus kolektyvinės žmogaus būklės atspindys.