Nuostabu
Važiuoju po miestą sudaužytu senu mersedesu
Manote, kad aš išprotėjau, galbūt esate teisus
Bet kai jis šypsosi, man nerūpi praeitis
Tiesiog taip
Pasakiau sau, kad uždariau tas duris
Bet aš vėl čia
Žinau, kad pusė to, ką sakau, neturi prasmės
Taigi neklausk kur aš buvau
Aš ne visada teisus, bet vis tiek neturiu laiko tam, kas nutiko ne taip
Kur aš atsidursiu, man nelabai rūpi
Esu išsikrausčiusi iš proto, bet vis tiek laikausi kaip riedantis akmuo
Tūkstantis mylių iš bet kurios vietos
Žiūriu į galinį vaizdą
Aš kalbėjausi su tavimi, kol nesupratau, kad tai beprotybė
Prieš liūdesį
O, paimu ragelį ir skambinu namo
Bet viskas, ką aš gaunu, yra rinkimo tonas
Ir vietoj to, kad padėtų ragelį, aš pakabinu galvą
Pasakiau sau, kad uždariau tas duris
Bet aš vėl čia
Žinau, kad pusė to, ką sakau, neturi prasmės
Taigi neklausk kur aš buvau
Aš ne visada teisus, bet vis tiek neturiu laiko tam, kas nutiko ne taip
Kur aš atsidursiu, man nelabai rūpi
Esu išsikrausčiusi iš proto, bet vis tiek laikausi kaip riedantis akmuo
Tūkstantis mylių iš bet kurios vietos
Pasakiau sau, kad uždariau tas duris
Bet aš vėl čia
Žinau, kad pusė to, ką sakau, neturi prasmės
Taigi neklausk kur aš buvau
Aš ne visada teisus, bet vis tiek neturiu laiko tam, kas nutiko ne taip
Kur aš atsidursiu, man nelabai rūpi
Esu iš proto išsikrausčiusi, bet vis tiek laikausi kaip riedantis akmuo
Tūkstantis mylių iš bet kurios vietos