Lizzy McAlpine daina „Vortex“ gilinasi į savęs kaltinimo sudėtingumą ir kovą dėl audringų santykių. Dainos tekstai išreiškia atsakomybės jausmą už situaciją, dėl kurios kalbėtojas žino, kad tai nėra visiškai jo kaltė. Šis vidinis konfliktas yra bendražmogiška patirtis, kai galima logiškai suprasti savo nekaltumą, bet emociškai jausti kaltės naštą. McAlpine'o žodžiai atspindi šį dvilypumą, pabrėždami emocinį darbą, susijusį su gijimu ir savęs atleidimo procesu.
„Sūkurio“ metafora yra pagrindinė dainos dalis, simbolizuojanti chaotišką ir dezorientuojantį santykių pobūdį. Kalbėtojas jaučiasi pasiklydęs, negali prisiminti, kas jis yra už šio emocijų sūkurio ribų. Šis vaizdas perteikia ryšio intensyvumą ir sunkumus ieškant stabilaus pagrindo. Dainos pasakojimas rodo išsiskyrimo ir sugrįžimo ciklą, kuris yra emociškai varginantis ir galiausiai netvarus. Kartojama eilutė „Kada nors aš galėsiu tave paleisti“ tarnauja kaip vilties mantra ir ateities tikslas, rodantis norą išsivaduoti iš šio ciklo.
Daina taip pat paliečia meninio įkvėpimo iš asmeninio skausmo temą. Eilutės „Bet tai visada veiksmas / Ir tai niekada netrunka ilgai / „Kadangi aš visada grįžtu / Kai man reikia naujos dainos“ – rodo, kad kalbėtojas grįžta į santykius, siekdamas kūrybinio kuro, nepaisant jų toksiškumo. Tai prideda dar vieną kovos sluoksnį, kai menininkas grumiasi su paradoksu, kai grožis ir menas ieško to, kas sukelia jiems tiek daug kančios. „Sūkurys“ yra aštrus paleidimo sudėtingumo ir kelionės į užuojautą sau ir nepriklausomybės apmąstymas.