Boygenius daina „Voyager“ gilinasi į meilės, praradimo ir savęs atradimo sudėtingumą. Įžanginės eilutės sukuria ryškią degančio slėnio sceną, simbolizuojančią intensyvų ir kartais nepaprastą santykių pobūdį. Tirpstantis juodas dangalas ant jų batų gali atspindėti tai, kaip jų meilė yra ir įžeminama, ir sunaudojama. Pasakotojo prisipažinimas, kad kažkada tikėjo, kad niekas negali mylėti savo partnerio taip, kaip jie, o vėliau suvokimas, kad to galbūt ir neįmanoma, išryškina jų emocinio ryšio gilumą ir visuotinę meilės prigimtį.
Tada daina persikelia į intymumo ir pažeidžiamumo akimirkas, gretinamas su baimės ir netikrumo atvejais. Įvaizdis, kad esate „susipainioję“ ir skaitote vienas kito mintis, rodo gilų ryšį, o naktų, kai partneris klausia, ar jie pasiruošę mirti, paminėjimas įveda tamsesnę, audringesnę santykių pusę. Šis dvilypumas atspindi aukštumas ir nuosmukius, kurie dažnai lydi intensyvius emocinius ryšius. Pasakotojo sprendimas leisti partneriui patikėti, kad jie niekada nepaliks, pabrėžia jų jausmų sudėtingumą ir vidinę kovą tarp pasilikimo ir judėjimo toliau.
Paskutinėje eilutėje pasakotojo izoliacijos jausmas yra apčiuopiamas, kai jie vaikšto vieni mieste ir jaučiasi kaip „žmogus Mėnulyje“. Ši metafora užfiksuoja susvetimėjimą ir vienatvę, galinčią pasibaigti reikšmingiems santykiams. Nuoroda į „blyškiai mėlyną tašką“ – linktelėjimas į garsųjį Carlo Sagano Žemės aprašymą – pabrėžia jų pasaulio be partnerio mažumą ir trapumą. Baigiamoji eilutė „Tu paėmei tai iš manęs, bet aš būčiau tau davęs“ aštriai perteikia pasakotojo tvyrančią meilę ir norą aukotis net ir netekties akivaizdoje.