Vokiečių roko grupės Scorpions daina „When The Smoke Is Going Down“ yra atspindinti ir šiek tiek melancholiška baladė, gilinantis į atlikėjo jausmus pasibaigus pasirodymui. Dainos tekstai perteikia vienatvės ir savistabos jausmą, kuris dažnai lydi menininkus, išblėsus spektaklio adrenalinui ir išėjus publikai. Pasikartojanti eilutė „Kai dūmai eina žemyn“ simbolizuoja koncerto pabaigą, išsisklaidžiančią energiją, o galbūt ir trokštančias emocijas, kurios tvyro tyloje.
Atrodo, kad dainos pasakotojas randa paguodą tuščioje vietoje, „vietoje, kur aš priklausau“, o tai rodo gilų ryšį su scena ir atlikimo aktu. Tai erdvė, kuri jiems atrodo gyva, net jei nėra minios. Tai galėtų būti interpretuojama kaip menininko santykio su savo menu metafora; scena yra ne tik fizinė platforma, bet ir sakrali erdvė, kurioje jie jaučiasi kaip namuose, patys savimi. „Garsas vis dar mano ausyse“ ir išnykstantys „pėdsakai“ gali reikšti muzikos aidus ir trumpalaikį gyvų pasirodymų pobūdį.
Skorpionai, žinomi dėl savo galingų roko himnų ir baladžių, savo muzikoje dažnai nagrinėja meilės, gyvenimo ir ilgesio temas. Ne išimtis ir „When The Smoke Is Going Down“, leidžiantis pažvelgti į labiau introspektyvesnę rokenrolo pusę. Tai daina, kuri skamba kiekvienam, patyrusiam karčiai saldų besibaigiančios gražios akimirkos jausmą, paliekant tik prisiminimus ir troškimą ją dar kartą išgyventi.