Synestia daina „Winter (feat. Disembodied Tyrant)“ piešia šiurpų ir apokaliptinį amžino šalčio apimto pasaulio paveikslą. Dainos žodžiai apibūdina apleistą kraštovaizdį, kuriame Žemę dengia blyškiai baltas lapas, simbolizuojantis sniegą ir ledą. Šie vaizdai sudaro pagrindą pasakojimui apie sunaikinimą ir atgimimą, kur po dusinančiu sniegu slypi didžiojo karo likučiai. Nutirpę kardai ir sumušti skydai, įamžinti kruvinoje padėtyje, byloja apie smurto ir konfliktų istoriją, kuri dabar sustingusi laike.
Dainoje giliau gilinamasi į mirties ir irimo temą, ryškiai aprašant raudoną sniegą ir lavonų laukus. Šaltis vaizduojama kaip pražūties pranašas, padarantis galą visam gyvenimui ir net patiems dievams. Ši amžina žiema yra ne tik sezonas, bet ir gamtos jėga, kuri nuodija ir gesina bet kokį pasipriešinimą. Dainos tekstai sukelia neišvengiamumo jausmą, nes šiltas mirties šauksmas vilioja gyvuosius artėti prie pabaigos. Abipusiai užtikrinto sunaikinimo vaizdiniai ir ore tvyrantis supuvęs mirties kvapas dar labiau pabrėžia šio apokaliptinio scenarijaus baigtinumą.
Dainai įsibėgėjus tampa aišku, kad ši žiema – permaininga jėga, krikštijanti ir perrašanti pasaulį. Saulės šviesą praryja peleniniai debesys, ir prasideda visų kančių pabaigos amžius. Senovės dievai nuvertinti nuo sosto, jų kaulus ir sielas paima šaltis. Dainos tekstai rodo ciklišką naikinimo ir atgimimo pobūdį, kai pasaulis turi būti apsemtas ledo, kad atgimtų iš naujo. Pasikartojančios užuominos apie tamsiai raudoną sniegą ir dusinančius lavonų laukus sustiprina mintį, kad ši žiema yra ir griovė, ir kūrėja, atnešanti galą senajam pasauliui ir atverianti kelią naujam.