Stepheno Sanchezo „Šlovė ar turtas“ yra nuoširdi baladė, gilinanti į gilią meilės reikšmę materialiniam turtui ir visuomenės pripažinimui. Daina pradedama aštriu klausimu: „Kas aš būčiau be tavęs?“. Tai užduoda toną visam kūriniui, pabrėžiant nepakeičiamą mylimo žmogaus vertę dainininkės gyvenime. Sanchezas vaizduoja savo partnerį kaip „angelą“, nurodantį dievišką ar anapusinį buvimą, suteikiantį jo egzistencijai prasmės ir tikslo. Dainos žodžiai „Mano gyvenimas būtų nuodėmė“ be šio asmens dar labiau pabrėžia jo emocinės priklausomybės gilumą ir moralinį kompasą, kurį suteikia jo partneris.
Pasikartojantis refrenas „Man nereikia šlovės ar turtų“ yra pagrindinė dainos tezė. Sanchezas atmeta šlovės žavesį ir materialinės gerovės paviršutiniškumą, teigdamas, kad „negaliu pakęsti visų šių šviesų“. Ši eilutė greičiausiai reiškia blizgesį ir žavesį, dažnai siejamą su įžymybių gyvenimu, kuris jam atrodo tuščias ir neišsipildantis, palyginti su meile, kurią jis jaučia savo partneriui. Kartojimas „Geriau numirsiu, nei paliksiu tave čia šį vakarą“ yra galingas pareiškimas apie jo nepajudinamą įsipareigojimą ir pastangas, kurias jis dės, kad išsaugotų šią meilę.
Antroje eilutėje Sanchezas toliau tyrinėja meilės, kaip pagrindinės jėgos, temą. Jis dainuoja: 'Kur aš galėčiau eiti be tavęs?' ir „Radau priežastį gyventi“, sustiprindama mintį, kad jo partneris yra jo inkaras ir įkvėpimo šaltinis. Emocinį dainos svorį dar labiau sustiprina eilutės „Visas šias ašaras, kurias bandžiau nuslėpti“, rodančios, kad jo kelionė buvo kupina iššūkių ir širdgėlos, tačiau jo meilė tebėra nuolatinis paguodos šaltinis. Daina baigiama pakartojant, kad jis pirmenybę teikia meilei, o ne šlovei, aprėpia nesenstančią žinią, kad tikrasis turtas slypi prasminguose santykiuose, o ne materialiame turte.