Morgano Walleno „Melas, melas, melas“ yra aštrus apmąstymas apie kovą, siekiant pereiti nuo praeities santykių. Dainos žodžiai atskleidžia vidinį pasakotojo konfliktą, kuris bando įtikinti save, kad yra peržengęs buvusį mylimąjį, tačiau iš tikrųjų jam toli gražu. Pakartotinis neigimas ir tvirtinimas, kad jis negalvoja apie savo buvusiąją ar jos pasiilgsta, prieštarauja chorui, kuris tiesiai šviesiai teigia, kad visa tai yra „melas, melas, melas“. Daina atspindi bandymo apsirengti drąsiu veidą esmę ir sunkumą paleisti žmogų, kuriam vis dar jaučiate jausmus.
Choras tarnauja kaip išpažintis, kai pasakotojas pripažįsta sau ir klausytojui, kad jį vis dar labai paveikė išsiskyrimas. Žodžių „akys, akys, akys“ vartojimas rodo sąžiningumo prašymą, nes akys dažnai laikomos langais į sielą. Pasakotojas pripažįsta savo pažeidžiamumą ir tai, kad dėl savo buvusiojo padarytų bet ką, pabrėždamas jo prisirišimo gilumą. „Įpročių ir sunkių širdgėlų“ paminėjimas rodo, kad pasakotojas suvokia destruktyvius modelius, į kuriuos pateko, bet jam sunku juos sulaužyti, dar labiau pabrėžiant emocinės kovos temą.
Walleno muzikinis stilius, dažnai priskiriamas kantri su roko ir popmuzikos įtaka, papildo dainos temą, suteikdamas melodingą foną, kuris yra patrauklus ir emocingas. Dainos struktūra su pasikartojančiu choru atspindi pasakotojo minčių cikliškumą, negalintį pabėgti nuo melo, kurį jis pasakoja pats. „Melas, melas, melas“ liudija širdies skausmo sudėtingumą ir žmogaus polinkį neigti skausmingas tiesas, bandant susidoroti su emocine suirute.